Foto - Sauliaus D. / 2010 gruodis / Maskva
Kai žmogus daro tai ką turi daryti indėnai tai vadina Raudonuoju keliu. Nukrypęs iš to kelio žmogus veltui gaišta laiką.
Pasakojimas apie išvyką į Maskvą, kur vyko V. Lenskio seminaras.
Visa tai ką mes darome sau ir dėl savęs yra labai intymu ir asmeniška, dėl to tai nėra viešo pokalbio dalykai. Niekas nepamatys virsmų mūsų viduje. Nors bandymų pasakoti ir išnešti į išorę tai kas neišnešama yra, ir tarp kitko jie tampa masiški, viešas apsinuoginimas Facebooke tampa siektina norma. Mano asmeninis patyrimas sako, kad toks apsinuoginimas visada atneša tuštumą, dėl to stengiuosi stabdyti atviravimus, kai kada sunkiai sekasi... Tai tikriausiai ir yra priežastis, kodėl mano Blogas kartais "pastringa" ir yra retai atnaujinamas. Tiesiog jaučiu, kad dažniausiai nėra prasmės kalbėti, nes mano temos nužingsniavo kažkaip per toli ir į išorę sunkiai išreiškiamos, flirtuoti norisi vis mažiau. Kalbėti prasmingai, taip, kad kitas matytų save kaip veidrodyje skaitydamas tekstą, reikalauja specialaus susikaupimo, galvojant būtent apie antrą veidrodžio pusę.
Gal todėl su žmogum, pas kurį daugiau kaip dešimt metų važinėju į seminarus, nėra apie ką kalbėti, tiksliau - nekyla jokių klausimų, netgi dėl specifinių praktikos dalykų. Iš tiesų klausimai kyla, tačiau jie kaip vanduo praūžus vėjui - virsta į bangas ir išnyksta į niekur vos tik kreipiesi į savo patirtį. Būtent kreiptis į pojūčius ir jutiminę patirtį išmokė mane tie praktikos metai.
Šis seminaras (susitikimas su mokytoju ir praktiniai užsiėmimai), vykęs Maskvoje ne išimtis. Visos Vasilijaus Lenskio pastangos nukreiptos į tai, kad išvesti mus į pojučių pasaulį neleidžiant įsijungti mąstymo ir plepėjimo aparatui. Per ilgą laiką užgimė noras, kad tos pasiekiamos harmonijos būsenos taptų ne vienkartiniai reiškiniai treniruočių metu, tačiau apimtų visą esybę ir keistų radikaliai iki pat stuburo smegenų ir nebedingtų niekur, o taptų nuolatine būsena. Jeigu dingsta noras klausinėti, tai kaip dovana už tą proto tylą ateina atsakymai - patys. Tikri mokytojai visada reaguoja į poreikį ir nesiūlys to kas nėra susiformavę kaip gilus ir tikras noras ar klausimas. Taip neklausiant seminaro tema tapo Kundalini šakti.
Nėra svarbių ir nereikšmingų dalykų, yra dalykai reikšmingi tik tam asmeniui tam tikru momentu. Kažkada mane domino kelionės, architektūra, nepažintos vietos, fotografija. Tuo laikmečiu papuolęs į Maskvą galbūt būčiau patekęs į raudonają aikštę, Arbatą ar dar kokią "įdomesnę" vietą, tačiau turizmo pobūdis pakito. Kai keliauji savo asmeninės kokybės žemėlapiais jie visiškai nesutampa su geografiniais, juose nebėra laiko ir atstumo, jie yra, tačiau labai tolimame plane.
Mačiau Maskvą, tačiau kiek kitu rakursu, ne iš Kremliaus pusės. Mačiau didelėse erdvėse išsimėčiusius daugiaaukščius, kurie tai susispietę į milžiniškus kalnus, tai padriki, kaip vieniši bokštai. Juose gyvena milijonai žmonių, kurie kaip skruzdėliukai skuba ryte į metro, vakare iš metro į savo betoninį rojų, kad trumpam atgauti dvasią ir ryte vėl bėgti.. Kažkas iš pažįstamų šią miesto dvasią sulygino su Getu. Sunku nesutikti, megapolis turi savo mechaninę fabriko dvasią. Tačiau visada yra ir kita pusė, kuri visada yra, - tai žmonių akys, krintantis sniegas, vaikai čiuožiantys nuo kalno ant pilvo, ledu apšalusios medžių šakos.. ir kas svarbiausia visada gyvas, kur bebūtum alsavimas - danguje, žemėje, medžiuose, krūtinėje.. Tą kvėpavimą Indusai pavadino Šakti, o visos savirealizacijos praktikos galutiniame taške yra nukreiptos į tai, kad tas visa apimantis kvėpavimas užlietų ir nuskandintų visą mūsų asmenybę. Tiktai taip mes galim virsti vandenynu.
