Apie nušvitimą 13-os metų berniuko Žoros akimis
(Berniuko pokalbis su tėvu ir kitu artimu žmogumi, kuris užduoda vaikui įvairius klausimus)
Versta iš audio įrašo (rusų kalba). Originalas čia >
Papasakok, Žora, kaip tai atsitiko
Na, norėjau susibarti su mama, pabandžiau „sudėlioti veiksmų planą“ ir čia mane tiesiog užliejo…
Kas nutiko..?
Kas nutiko, … aš supratau , kad mane užliejo energija.., mane aplankė absoliuti laimė, .. tai yra palaima , galima sakyti veržėsi iš manęs per kraštus, .. energija, laimė .. visko buvo labai daug..., ir dabar dar yra.
O kas su protu?
Tyli. Paprasčiausiai kai jam per dantis davė, jis užsičiaupė ir viskas... Protas tai žvėriukas, gimstant jis mums kiekvienam duodamas..., mes jį auginam, prižiūrim, o kai jis auga, tai darosi įžūlus..., o tada kai mes norime nušvisti, jis mums trukdo..., dėl to jį reikia nužudyti..., jis visaip mums trukdo ir nori susigrąžinti valdžią...
Reiškia tu jį matei, kaip iš išorės santykyje su savimi, taip?
...agresyvus.
Tu sakei , kad viskas yra laimė ir ramybė...
... o jis, jau daro iš šito nelaimes, ...savo maistą..., galima taip pasakyti.
Tai yra, jis maitinasi tuo?
Žinoma. Jis minta nelaimėmis, nuoskaudomis... Nušvitimas pats turi atidaryti mums duris, ...nors kartą gyvenime, jis beldžiasi pas mus ir jeigu mes atstumiame tai, ...na ką gi – „patys kalti“. Šansą praleidote. Tai gali nutikti kai jums vieneri arba du, ar .. 60, ar 80 metų..., neturi reikšmės. Svarbiausia sulaukti šio momento...
Tai išeina, kad nušvitimas yra atsitiktinis procesas?
Absoliučiai. Jeigu tik šalia nėra nušvitusio žmogaus, kuris galėtų „užkrėsti“ jus tuo... Daugeliui žmonių Sąmonė atveria duris, o jie nesupratingu žvilgsniu užveria jas, o po to imasi už galvos – „ką aš padariau?“. Nors protas pasakys, kad jie viską padarė teisingai!
Na, o jeigu tavęs tokioje štai būsenoje paklaustų, - „kas tu?“
Sąmonė. Aš esu viskas.
Ir tame nėra abejonių?
Ne.
Tai galima sakyti, kaip įgimtas pojūtis, ...ne pojūtis, bet greičiau žinojimas.
Tiesiog protas mums uždengia viską.
Tai tiesiog reikia patraukti protą arba išlaukti to momento?
Taip.
Na, pasakyti, kita vertus, lengva, jis šunsnukis kenksmingas...
O pas tave nėra tokio jausmo, kad tai laikina būsena ir ji gali pasitraukti..?
Ne.
Galima pasakyti, kad ta būsena man pati pasakė, kad ji su manim pasiliks...
..tai atskira nuo tavęs? – yra Žora ir yra šis pergyvenimas?
Ne, aš esu šitas pergyvenimas.
Tu pats esi tas pergyvenimas?
Taip.
Tu absoliučiai įsitikinęs?
Taip.
O iš kur visa tai "nukrito", ar tu apie tai galvojai, ar tai atsitiktinai...?
Na, pirmiausia užliejo Mamą, po to jus, o pas mane buvo kaip ir noras, tik ne iš proto, kad neblogai ir man būtų išsivaduoti iš proto, ...na, tik aišku po pusės metų tai nutiko..., na, su pavėlavimu…
Tai tu dabar ramybėje, laimėje, džiaugsme?
Na, tai galima net iš balso girdėti….
Kūnas eina į mokyklą, funkcionaliai veikia, tačiau galima sakyti, kad aš su juo iš viso jokio reikalo neturiu... Tai protas dirba, kūnas dirba, bet ne aš...
Tai funkcionalumas, žodžiu, lieka nepakitęs..?
Absoliučiai.
Jeigu aišku nenaikinti funkcionalaus proto, be abejo.
Jei panaikinti funkcinį protą, tai reiškia ir prasmės jokios nelieka žmonijos atžvilgiu...?
Žmogui tai būtų pilnas nušvitimas...
Tu kada kalbi, iš kur tavo žodžiai imasi..?
Neee…, ne iš manęs...
Toli gražu ne iš manęs.
Kaip aš jau minėjau, aš save galiu sulyginti su mobiliu telefonu. Tai reiškia, kai man užduoda klausimą, tai siunčia į mane žinutę ir tuojau pat gauna atsakymą. Tik jau ne iš manęs, o iš Sąmonės. Nėra klausimo ir aš nefunkcionuoju.
Kaip tu dabar matai žmones aplink save?
Aš matau kaip jų protai kelia sąmyšius ir pan... Tiesiog gaila.
Pas juos nėra laimės, pasitenkinimo, ramybės..?
Ne. Pas juos to negali būti.
Kaip pamatyti ar su žmogum tai įvyko, ar neįvyko?
Jeigu žmogus tyli, aš to negaliu pasakyti. Bet iš keleto frazių aš jau galiu pasakyti.. Netgi pagal intonaciją, kartais galima ir iš veido.. .
Ar tai gali užmiršti…?
Ne, užmiršti to neįmanoma... Sklerozė turi būti aukščiausio lygio..., kad tai pamiršti... J
Užmiršti to….., n e į m a n o m a….
Tokioje būsenoje yra stabilumo, nepajudinamumo, lygumo jausmas..?
Taip, todėl, kad aš suvokiu, kad asmeniškai su manim, kaip su absoliučiu suvokimu nieko negali atsitikti. Galima sakyti, kad egzistavau milijardus metų..., o čia... ims kažkas ir atsitiks... iš kur… J
Penktadienį ėjai į mokyklą, sakei , kad būsena pasitraukė kažkur į tolimesnį planą...?
Papasakok apie tai...
… taip, pasitraukė į tolimesnį planą. Aš nuėjau į mokyklą ir kada prasidėjo „mokomasis“ procesas, tai pojūčiai pasitraukė į tolimąjį planą. Į pirmą planą išėjo protas, bet ne emocinis, o funkcinis, kuris užsiėmė ten... viskuo. Tai yra..., „ką jis ten veikė?“, jis mokėsi, kimšo į save žinias, bet emocinio proto ten nebuvo. O aš kaip iš toli stebėjau jį.
Va, tu sakai, užliejo daug energijos...
... šia energija galima užpildyti bet kokį savo trūkumą. Jei praktikuotis, ką aš dabar ir darau, galima nevalgyti, negerti, nemiegoti..., tai bus nereikalinga. Todėl, kad tokiomis priemonėmis užsipildo prarasta energija..., o kodėl reikia ją kompensuoti, jei ji tave tiesiog supa? Tiesiog paėmei ją ir viskas.
Tai yra tu priimi viską aplinkoje, kaip pirmapradės, švarios, neišsenkančios energijos šaltinį?
Taip.
Ji kaip oras. Tai yra – visur ir aplamai.
Tai yra , tu nieko tokio nepraktikavai, neskaitei knygų..?
...ne, rimtai, bet kurio mano amžiaus paauglio nepriversite tokių knygų skaityti.. J Ką, ten, kokias… nesąmones skaityti... Jeigu tu to nepergyvenai, tu gyvenime nei vienos knygelės neperskaitysi..., jeigu tu nepradėsi paieškos, bet tai žmonės subrendę tokias paieškas pradeda… Man..., kokios paieškos…, apie ką jūs... ? J Tiesiog man nukrito, nelauktai, nesvajotai…
Na, tai tiesiog galima pasakyti, kad tai kažkoks palaiminimas...?
Taip.
Todėl, kad mes stovime…, visi sako..., kad tai pavyzdžiui durys... Visi mano, kad jie už durų iš vidinės pusės..., bet jie stovi, kaip pasirodo, iš išorinės pusės. Kaip jie nesilaužtų pro tas duris, jos jiems neatsivers, ...jos atsivers kiekvienam nors vieną kartą... Ir jeigu patrauks, tai žmogus nebeįstengs priešintis... Kartais kažkas stovi nugara, o jį ima ir pradeda siurbti... Jei protas stiprus, jį gali ištempti atgal..., jei pavyzdžiui jis nežino, kur jį įtraukė, kodėl, dėl ko...? Todėl, kad jeigu žmogus tuo nesidomėjo, niekur neskaitė, jo nesupa žmonės, kurie galėtų apie tai pasakyti, tai jis niekada to nesupras..., kas su juo atsitiko.
Tai yra kontekstas būtinas.
Taip.
Ir brangenybė to.
Tai yra, tai labai brangi dovana..?
Taip, be abejo. Jeigu tiek žmonių į tai veržiasi ir tik vienetam pavyksta.. Ir todėl, kad šita dovana, brangiau viso kito, materiali gali praeiti, o šita nepraeis…, niekada. Tai bus su tavimi visą tavo gyvenimą ir netgi po mirties, todėl, kad šitame tu ištirpsi.. Iš tikrųjų mirties bijo protas, jis mirs. Tu nemirsi, niekada. Kiek tu atgimtum, ką tu beveiktum, tu vis vien gyvensi.., kaip esybė. O, protas, jie keisis.. , bet nieko daugiau.
Galima pasakyti, kad protas , kaip minčių srovė..
Greičiau, kaip sūkurys. Kuris sutraukia mintis į tave. Jos skraido aplinkoje. Jei nebūtų to sūkurio, tai jos į tave nepatektų.. Sūkurys sutraukia mintis iš didelių plotų, kad jomis tave pripumpuotų, tomis mintimis.
O va, tu sakei, kad pamatei protą kaip dėžutę, papasakok, kas tai?
Tai buvo kažkas panašaus į minčių saugyklą. Sūkurys sutraukia mintis į tą dėžutę, o po to jos patenka pro vamzdelį į galvą.
Dėžutė netoliese kažkur randasi?
Ji va, praktiškai, jei matuoti materialiame pasaulyje – 5, 6 centimetrai nuo galvos.
Faktas, kad ten minčių eilė, kurios laukia savo eilės, kad patektų į galvą per vamzdelį?
Taip.
Suvokimui.
Na, greičiau tam, kad pasimaitintų energija.
Tai yra, mintys maitinasi žmogaus energija.
Taip. Ir greičiausiai protas naudoja jas, kad prislėgtų žmogų. Kad prislėgtų jo valią.
Kaip tu galvoji, kodėl taip?
Todėl, kad jei žmonės taps laimingi, jie greita taps nušvitusiais ir jie užmuš protą, o kam jam to reikia? Jam gyventi norisi. Jis visus po savimi pasiglemžia, daro juos nelaimingus, ir tada labai mažas šansas, kad jie taps nušvitusieji. O jei kas ir tapo, tai jis pamėgins išplėšti iš to nušvitimo, visais galimais ir negalimais būdais, per save, per aplinkinius.
–protas vienas – visiems.
Tai universali struktūra?
Taip jis vienas ant visų.
Ir jei vienas tampa nušvitęs, kitas bando jį iš ten išplėšti.
Tai yra, jei kažkas prašviesėjo, tai kitas, turintis stiprų protą, bandys išplėšti jį atgal į protą?
Taip. Pavyzdžiui sukelti jam kokią nors kančią, kad jį iš ten ištemptų.
Tai yra, jei protas būtų pas kiekvieną savo, tai tokio dalyko nebūtų. Taigi yra arba kažkokia sistema, arba jis yra bendras visiem. Kuris kaip tik minčių pagalba ir valdo žmogų. Ir kai žmogus nušvinta, tai protas praranda vergą. Ir kai kitas žmogus žiūri ir galvoja, o bliamba, irgi juk norisi taip.. Ir kai kažkas nušvinta seka grandininė reakcija. Nes tai užkrečiama. Gimstant žmoguje tai yra įskiepijama.
Taigi, jo potencijoje tai yra?
Pas jį (žmogų) yra poreikis nušvitimo. Aštrus poreikis. Bet protas jį nugesins J Daugelis žmonių gali užsikrėsti, bet protas, galima pasakyti, pastatys pačius ištikimiausius vergus kovai, kad užblokuotų tolimesnį viruso plitimą. Tai gali būti, kad protas pavyzdžiui katastrofą kokią suorganizuos. Nušvitimas pačiai Sąmonei tai iš tikrųjų „vienodai šviečia“ (nerūpi visiškai). Kas ten vyksta, nesvarbu… Todėl, kad jeigu net kalėjime kalinys gali tuo virusu užsikrėsti, … šiam virusui nėra sienų, ar dar ko. Nuo jo nėra kaukių ir viso likusio.., nuo jo nėra vaistų. Kiek protas nesistengtų juos išrasti.., nuo jo nėra vaistų.
Jeigu šios durys prasivėrė ir jos buvo paremtos, tai viskas, jų praktiškai nebeuždarysi..
Ką tu gali pasakyti apie tą masinį „ieškojimų“ judėjimą?
Aš jau sakiau, tai žmoguje įdiegta nuo pat gimimo, kaip poreikis.
Tuose, kuriuos protas stipriai pavergia, tas noras tyli, tačiau pas tuos kuriuose protas neįsigali taip stipriai, jie sako – „ne man kažko dar reikia, nagi eik paieškok“. Kažkas į religiją pasiduoda, kažkas dar kažkur, kai kurie vaikosi nušvitimo.
Norint gauti nušvitimą…, galima sakyti yra draudžiama stengtis, dėti pastangas. Visi tie būdai, galima juos pavadinti verslu. Todėl, kad kai prieini prie mokytojo , tai jis tau sako, kad pavyzdžiui ..tau reikia nuvykti į tokį ir tokį ašramą, medituoti ten 40 dienų ir naktų.. ir tik tada tu gausi nušvitimą, ir tai, jeigu tik tu vertas to. Protui paranku, jei žmogus pradėjo ieškoti nušvitimo, tai jis padarys taip , kad tu ieškotum labai ilgai. Žaisti su tuo. Taip tampa įdomesnis pats tikslo siekimo procesas, o ne pats tikslas. Todėl, kad jei žmogus pasiekia tikslą, ji nužudo protą.
Kosmose yra universalinė parduotuvė, į kurį gali nukeliauti tik sąmonė, protas ten nueiti negali,.. lentelė kabo, neleidžia. Ir va mano sąmonės dalis nusiuntė ten užklausimą „noriu prašviesėjimo“. Mane išnešė iš kūno tenai, ir aš ten susiliejau, kaip su savo pradine prigimtimi. To praktiškai prarasti negalima.
Tu pasakei tokią frazę, kad viskas yra erdvė, viskas yra sąmonė, o visa kita protas. Papasakok apie tai.
Visų pirma buvo sąmonė, iš jos išėjo protas, ir protas sukūrė materialų pasaulį. Visas šis pasaulis galima sakyti yra ganykla protui, o kiekvienas žmogus, tai melžiama karvė. Juk visos žmogaus kančios protui kaip pienas. Protas tiki, kad žmoguje yra sąmonė, tačiau aš manau, kad tai protas ketina pavergti sąmoningumą. Tai yra jis išnaudoja sąmoningumą savo tikslais.
O į proto klausimus sąmonė atsakyti negali, todėl kad tai viena ir tuo pat metu tai skirtingi dalykai.
Tai yra, sąmonė į proto klausimus iš principo negali atsakyti.
Ne.
Tai skirtingos prigimtys.
Ne, prigimtis viena – sąmonė, bet protas tai kaip sąmonės sektorius. Kaip pavyzdį galima pasakyti – pacifistų pasaulyje, kažkuri dalis išlieka agresyvi.
Tai ir yra gyvenimo prasmė apie kurią galvojo filosofai.
Šitokioje būsenoje norisi dalintis?
.. šitos būsenos negalima paslėpti. Kaip tu nesipriešintum, noras pasidalinti prasimuš. Bet koks gobšuolis, kuris .. „a, čia mano, nenoriu dalintis“, .. J vis tiek, nors ir įsidarbins oficiantu ir vis tiek eis ir pasakos. Funkcinis protas išlieka.
Aš jaučiu, kad iš prigimties tai buvo duota man, tik protas tai slėpė. Daugmaž, .. „ne, tau to nereikia“. Aš sakau, protas - tai vientisa kažkas, kai vienas nušvinta , kitas bando jį sunaikinti.
Jeigu nušvitimas įgautų pagreitį, protas gali įjungti galingą, netgi fizinį susidorojimą.
Todėl, kad toks virusas privestų prie jo pilno sunaikinimo. Ir tai jam toli gražu neparanku. O kadangi jis dabar pasaulio šeimininkas, tai kyla baimė, kad jį nugriaus. Mirti jam nesinori, todėl , kad jo valioje galima sakyti 99, 99 % žmonių.
Protas valdo žmones ir viskas..
Taip.
Vergas galvoja, kad jis šeimininkas J
Jei žmogus giliai prasiskverbs į sąmoningumą, jis galės visa tai sutverti.. Ką reiškia paversti iš vandens vyną? Sąmonei – smulkmena.
Tai čia greičiausiai klausimas dėl įsileidimo ir susitarimo?
Taip. Ir kuo toliau tu nužengsi šiame žinojime, tai tiek tau ir duos.. Vis tiek, visas žmogus pereina į sąmoningumą, tačiau kuo labiau jis ten išeina, tuo labiau jam viskas atsiveria..
Taigi pati sąmonė praleidžia į savo gelmę, prasmę.
Taip, ir gilumos maksimalios – nėra, ji bekraštė. Jei žmogus labai giliai įeitų, man rodosi, kad jis galėtų pilnai sunaikinti protą. Vienas žmogus. Bet tiek giliai užeiti.., vieno gyvenimo neužtektų..
Tai praktiškai begalinės gelmės tyrinėjimas.
Taip.
Ten galima skverbtis per tūkstančius gyvenimų nušvitusioje būsenoje.
O, dugno nėra.
Tai yra, amžinybė, begalybė, totalumas, kuris neturi nei pradžios nei pabaigos..
Taip.
Visas negatyvas, tai yra proto pojūtis. Tik dabar suprantu pojūtį iš vaikystės, kad kūne aš ne vienas.. Ir tik dabar aš suprantu, kad tai buvo tiesa.. Tai buvo, kada man buvo 6, 7 metai. .. J tada, kada aš visai apie tai negalėjau net įtarti..
Ir tik tie, nuo kurių eina pojūtis, energija, galima sakyti, kad jie mokytojai, nuo jų galima užsikrėsti. Visi kiti kurie moko,.. jiems reikia pinigų.., tai ne mokytojai. Tokie, kurie kažkur nutolę kalba nesuprantamomis sąvokomis, tokius laikyti mokytoju - reiškia negerbti savęs.. Dalį energijos per žodžius, tą kibirkštį galima perduoti, kuri vėliau įsidegs..
(mama juokiasi) Mama, aš žiūriu į tave dabar ir jaučiu, kad tavo juokas tikras, džiugus. Proto juokas nelaimingas. Tai yra, jam , kad ir kokį linksmą ten juoką papasakok, tai šis juokas bus prisipildęs visomis nuoskaudomis kurios buvo atsitikę. O sąmonės juokas, tai nuoširdus juokas, laimės kurį perpildo žmogų juokas.
Nušvitimu galima sukurti ratą, kuo daugiau į centrą, tuo mažiau objektų aplink sukasi. Ten, kur centras, ten nėra objektų. Protu tada nėra už ko laikytis.. Jis skęsta ten. Galim sugretinti tai su jūra, - protas laikosi už objektų kaip už gelbėjimosi ratų. Nėra šitų objektų ir jis skęsta.
Kuo arčiau į centrą, tuo mažiau objektų. Pačiame centre, kas ten..?
Visiškas nušvitimas, kur nėra jokio proto. Nėra nei emocinio, nei praktiškojo proto, jie ten skęsta. Lieki tik tu kaip sąmonė. Ir kai link ten plauki, palaipsniui viskas nusiplauna, galima sakyti, kad protas kaip nešvarumai, kurie nusiplauna pakeliui. O aš patekau į tėkmę.. Mane išnešė.. Dabar aš su jumis kalbu, ir aš netgi nesuprantu, pirma ką jūs paklausėte iš manęs ir liejasi savaime, trykšta kaip viduriavimas..
Arčiau centro, pastebėjau, kad ten yra toks tamsus kaip smalos ratas, į kurį patekdavo daugelis ieškotojų, o už to rato yra būtent tas centras kuriame nėra objektų. Tai jūs vadinate Juodoji dvasios naktis. Daugelis , kurie nepraeina šio išbandymo protas juos atitraukia nuo objektų kurie ten dar yra – atgal. O tie kurie praeina, jie jau viskas.. Juos gali sugrąžinti kažkoks sukrėtimas, arba labai stiprus protas, labai nuožmus ir užsispyręs. Na kaip jie išdresiravo savo žvėriuką (protą turi omenyje), tai ir gaus. Tamsioji dvasios naktis, tai paskutinė proto riba. Paskutinė, apsauginė proto riba. Įveikei – viskas. Neįveikei,…. Jis gali pakelti prisiminimus iš giliausių žmogaus sluoksnių, pavyzdžiui ko jis stipriai bijojo vaikystėje, kokius nors sukrėtimus ir pan. Ir atitempia taip toli, kad pas žmogų nebelieka valios pastangų ir jėgų, kad grįžti prie to paties.
Iš pradžių visi daro tą šuolį, po kurio turėtų ateiti ramybė, ir būtent šios ramybės periode tave gali įtraukti į tą centrą, ir pagrindinė užduotis šiame tarpsnyje – nugalėti savo protą, kad tą tamsiąją proto naktį tu galėtum pergyventi. Nušvitimo, be kovos su protu niekada negausi. Kad ir kiek silpnas būtų pas tave protas, tu niekada negausi nušvitimo be kovos su protu. Jis (protas) galvoja, kad tai jo žaidimas. O už jį žaidimą žaidžia sąmonė. Dar aš kalbėjau apie liftą. Daugelis vaikšto pro liftą ir jo nemato. Tiesiog nemato jo. O galima ir su liftu.. Svarbiausia atrasti ten kelią ir viskas. Nušvitimas, jis visada šalia, - ištiesk ranką ir paimk.
Kas tas pagrindinis besipriešinantis?
Ten nėra alternatyvų, ne. Tik užmušti. Tik užmušti.. Todėl , kad jis vis tiek bandys daryti kažkokius bandymus.. sugrįžti.., dar ką nors.
Absoliučiai pažinti sąmonę neįmanoma, dėl to prireiks tiek milijardų gyvenimų…, tai bekraštis dalykas. Tai šulinys be dugno. Protas tai dangtis ant to šulinio. Kada jūs nustumiate dangtį, jūs galite imti iš to šulinio, bet kiek jūs beimtumėte, jis neišseks.. Nustumti dangtį ne taip paprasta. Galima sakyti, tu stovi ir bandai pralaužti tą dangtį, o šalia praeis uraganas ir nuneš tą dangtį, .. toks pat šansas.
Viską į ką tu žiūri, kaip tu tai priimi?
Protas.
Protas?
Taip.
Visa tai regima, kaip proto dalis. Va dievai senieji, kuriems žmonės meldėsi– tai protas. Visa tai protas. Jis sau kūrė kultus ir visa kita. Sąmonei tai nereikalinga. Protas pats iš savęs kažko tai prašydavo.. J Kad patį save padarytų dar laimingesnį. To neįmanoma padaryti, visas tas dvasingumas niekur neveda. Nušvitimas veda į proto sunaikinimą ir visišką išsilaisvinimą, o visos religijos? Ką jos gali duoti? Ten yra kažkas nors vienas, kas nušvitęs, kas yra laisvas?
Taigi, kai jis (galbūt Kristų turi omenyje) suvokė dievą kaip vienybę, visi jį vijo..
Aišku jis (Kristus), puikiai tai suprato, kad visa tai niekai (turi omenyje Dievą ir pan.) Aišku vijo (Kristų), kam jis jam (protui). Dėl to jis tik netektų daugybės, daugybės, daugybės .. savo melžiamų karvių.
Pasauly žodžių sąžiningų (ištraukos)
Don Men
Priminimas
Mano niekingu uždaviniu buvo
išversti iš neišreikšto į
rusų kalbą.
Šį kuklų darbą aš atlikaudėl savęs.
Te neapsidegina kitas, kas
atsitiktinai protu prisilies
prie to!
Vasilij Lenskij
Vasilij Lenskij
Vartai
Atsipeikėjęs, įvertink!
Regėjimu tu negali girdėti.
Skoniu uostyti nesugebėsi.
Protui taip pat duota tiktai savo.
Kur slypi tai?
Gali protu valgyti
arba girdėti?
Sąmonėje kiekvienas reiškiasi savaip.
Bet jų išviso tik septyni!
Ir nėr beribiškumo čia.
Kai prisivalgei iki soties,
kodėl per prievartą dar valgai?
Tu negali užaugti dydžiu sulig kalnu.
Nejaugi protas nebeturi jau ribų?!
Kas bus, kai prisisotinsi tu
žiniomis?
Ar nesupykins jos protingojo?
Kai persivalgai kyla bjaurastis.
Kuo pasireiškia proto šleikštulys?
Pas persivalgėlį šleikštumas
pojūčiuose ir ne tik,
nes kenčia visas organizmas.
Nejau besaikiškumas prote
yra jau toks nekaltas?
Su saiku prisisotinęs skrandžiu,
visa esybe gyvybingas.
Kur proto prisisotinimo saikas?
Gyvybingumas organizmo nuo proto
įsižiebt privalo,
bet ne blėst.
Bet ar dėl to, kad uostė ką ne tą,
ar čiupinėjo,
geria vaistus žmogus?
Beje, pagavęs šleikštulį prote,
kodėl naivus į vaistinę keliauja?
Vaistinėje biocheminis
turinys.
Jis skirtas žmoguje
esybei kitai.
Suvalgę nuodus, priešnuodį naudoja.
Tą, kas apsinuodijo protu,
išgelbės tiktai protas.
O gal yra toks organas
kursai kitus pakeisti geba?
Tai ko nevalgai gi protu
ir nekvėpuoji protu?
Ar yra ligoto proto požymis koksai?
Kada jis „persivalgo“ ir
kenksmingas?
Sotus skrandžiu pajunta
bjaurastį to valgymo
tęsimui.
Pas pasisotinusį žiniomis
reiškiasi neigimas.
Ginasi nuo pertekliaus
prisivalgęs
Proto gynybinė reakcija išreikšta
pasiteisinimu, ginču,
pagrįstumu, kritiškumu.
Priešiškumą sukelia per prievartą
maitinantis.
Bet mes minkštai išsisukinėjame ir
pranešame apie sotumą.
Kas gi verčia ginčytis ir
kritikuoti?
Ar pasakysi, kad nori pamaitinti
savo protu svetimą protą?!
Jeigu gaidys rado grūdų ant mėšlo krūvos
ir, kviesdamas vištas, kudakuoja,
tai vištos les pačios.
Nekamšyk savo sampratomis kito.
O besiginčijantis dar ir prievartauja.
Jeigu kudakuoji apie proto maistą,
tai naudingas tik siūlydamas.
Neprievartauk:
nepamokslauk;
nesiginčyk;
nekritikuok.
Vis tiek nuo prievartautojo supykins.
Protas savyje nekenksmingas.
Pavojingas protas besireiškiantis išorėje.
Kaip maistas kitiems – tai tik
tema; geraširdiškas pokalbis ir
ne įkyrus pasiūlymas.
Kaip bendradarbiavimo būtinybė –
tai aiškus pareigų ir taisyklių nustatymas.
Besiginčijantis serga proto silpnumu.
Jeigu tau viskas aišku, tai
„priešininke“
tik tavo proto variantas.
Ar prieštarausi tu pats sau?!
Besiteisinantis mano,
kad pašnekovas jo menkysta.
Žodžių šūsnim jis
tikrą faktą keičia.
Pagrindžiantysis rodo
savo neveiksnumą.
Garsų srautu pakeist jis
veiklą bando savo.
Pranašaujantysis – dvigubas akiplėša:
nesuvokdamas jis stato save
vietoj dievo,
ir savo vakarykščią patirtį daro
nepajudinamą.
Žinių į priekį nebūna.
Protas renkasi, bet iš praėjusio.
Todėl jisai silpnas tikrovėje
Protas pretenduoja į tikrovę.
Todėl jis tikrovės
organizmo prievartautojas.
Kuo daugiau žinių,
tuo didesnė kova tarp
praėjusio ir betarpiško
Kas nugalės tavyje?
Ar ras bendrumą užtvirtintas
ir akimirkinis?
Jei taip, tai sąmonė
nustos kankintis.
Kai nugali užtvirtintas
žmogus numiršta.
Kai jis išsikeroja –
kankinasi žmogus.
Tai supras – protingas,
bet pasaulis proto jau jame.
Dabar ribot save nuo proto –
reiškia degraduot.
Protas tampa panašus į gyvatę,
beryjančią save nuo uodegos.
Nors ir pateisina save kiekvienas,
kaltina ir bara kitą,
bet kandžioja gi pats save.
Tame išmintingasis
dėsnis apribojimo savęs.
Visi teisuoliai, piktavaliai,
geradariai, pamokslautojai
kaip piktadariai patys sau.
Gudrus ir išmintingas proto pasaulio dėsnis.
Jis, kaip auglys, naikina
patį nešėją.
Bet tame auglyje – vieninteliai
vilties spinduliai prisiskanavusiajam.
Melagingu, nerealizuotu pasauliu,
tonizuoja jis save.
O gal staiga išsipildys?
Tai kuo viliasi
besisielojantysis?
Kame jo laimės samprata?
Kame tikėjimas jo?
Viskas nukreipta proto pasaulio
triumfui.
Buk laimingas dabar!
Viskas yra regai, lytėjimui,
klausai ...
Bet deja, ne visur pildosi proto pasaulis.
Kelią per prievartą savo
laimei, meilei, sveikatai
tiesia protingas...
į laimę, meilę, sveikatą.
Absurdiškas protas!
Šlamšdamas gyvą,
protas panašus į žarnyną.
Negalima pasakyti, kad žodis – mėšlas,
Bet savo esmėje...
Vienu žodžiu – ne gyvas.
Nėra ginčo – kad trąšos irgi
naudingos,
dar ir auksas jose ryškiau blizga.
Nesutiks žinantysis savo
gyvenimišką patirtį laikyti
trąšomis.
Juk trąšų paskirtis –
tarnauti.
Auga jauna puvėsiuose,
bet savyje pernykščiai lapai
tik sustiprina priplėkimą.
Tame visa problema –
nebūna svetimo proto.
Kiekvienas turi šansą atjaunėti
tik savyje.
Bręsdamas protas turi perdegti.
Jauni ūgliai – tai ne tas pats,
kas pūvantys lapai.
Tame - kontrastas tarp gyvo ir ne gyvo.
Perdegimo procesas
liepsnoja žmogaus viduje.
Ar kiekvienas atgims
iš pelenų?
Atsipeikėk!
Liepsnojantys kančiomis
vartai užpildyti turiniu.
Pratesimą skaitykite www.kaunas.us
Vertė Vėjas vertėjas
Padmasambhava
Nukreipus lazdą į senį
Iškiliam guru Padmasambhavai būnant didžiam ritode (praktika, užsidarymas, meditacija), Samje, visus metus jam tarnavo Šerabas Gjalpo iš Igogo, - neapasišvietęs žmogus, kuriam buvo šešiasdešimt vieneri metai nuo gimimo, turėjo jis stiprų tikėjimq ir labai gerbė mokytoją. Per visą šį laiką senis nepaprašė mokytojo jokio mokymo ir mokytojas jam taip pat nieko nesiūlė. Kai mokytojas susiruošė išvykti, šis žmogus iš Igogo atnašavo mokytojui mandalą papuoštą žiedu, kuriam pagaminti buvo sunaudota uncija aukso.
Po atnašavimo jis pasakė
Didis mokytojau, pažvelk į mane savo gerumu. Visų pirma, aš neapsišvietęs. Antra, aš nesu stiprus protu. Trečia, aš esu senas ir mano kūnas yra susinešijęs. Prašau tavęs, duok seniui, kuris stovi ant mirties slenksčio mokymą, - lengvą suvokimui, išsklaidantį abejones, paprastą supratimui ir įsisavinumui, veiksnų ižvalgose, kuris man padėtų sekančiuose gyvenimuose.
Guru nukreipė lazdą į senio širdį ir davė nurodymus
Klausyk, seni! Pažvelk į atgimusį savo sąmoningumo protą! Nėra pas jį nei spalvos, nei vidurio, nei kraštų. Visų pirma, - jis niekados nebuvo atsiradęs, jis tuščias. Antra, - jis neturi savo vietos, - jis tuščias. Ir galų gale, jis neturi tikslo, nes jis tuščias. Ši tuštuma iš nieko nesukurta, ji švarį ir turi savybę pažinti. Jei tu tai supratai, ir atpažinai, tai reiškia - tu pažinai tikrajį savo veidą. Tu suvokei daiktų esmę, o tai reiškia, kad pažinai proto prigimtį, išsiaiškinai realybės išrtakas ir atsiribojai nuo abejonių bei klausimų apie žinojimą.
Toks pabudęs suvokimo protas nesukurtas iš jokios materijos: jis gyvuoja pats savaime ir yra tavyje pačiame. Tokia daiktų prigimtis, kurią nesunku supratsti, todėl kad niekur jos nereikia ieškoti. Tokia proto prigimtis, ji nesidalina į suvokimą ir suvokėją, ties kuriuo reikia susikoncentruoti. Ji aukščiau amžinybės kraštų ir pabaigos. Joje nėra kam prabusti,- prabudusi nušvitimo būsena yra tavo asmeninis, natūraliai prabudęs suvokimas. Jame nėra nieko kas keliautų į pragarą, - suvokimas natūraliai švarus. Jame nėra jokių praktikų, kurias reikėtų realizuoti,- suvokimo prigimtyje jau yra gebėjimas pažinti. Šis didis natūralios būsenos matymas yra tavyje pačiame, suprask- jo niekur nereikia ieškoti.
Jeigu tu būtent taip suvoki matymą ir nori jį naudoti praktikoje, tai kur tu bebūtum - tu visada esi savo kūno ritode. Кą tu bematytum aplink save, - visa tai natūraliai gimstantis apsireiškimas ir natūraliai tuščia tuštuma - palik viską kaip yra, nieko neikeičiant protu. Natūraliai išlaisvinti apsireiškimai tampa tavo pagalbininkais ir tu gali praktikuoti priimdamas išorinį matymą kaip kelią.
Kas liečia tavo vidų, tai nesvarbu kokie judesiai vyktų tavo prote, kokios mintys ateitų, - visa tai neturi esmės, visa tai - tuštuma. Mintys išlaisvinamos natūraliu būdu. Prisimenant jau pažinto savo proto esmę, tu gali priimti mintis kaip kelią - tokia praktika - lengva.
Kas liečia, slaptą patarimą, tai žinok, - kokia kleša beapsireikštų, visada pažiūrėk į ją stačiai ir ji išnyks be pėdsakų. Taip natūraliai išlaisvinamos klešos. Tai paprasta praktika.
Jei moki taip praktikuoti, tai tavo praktika nebus apribota atskirų užsiėmimų trukme. Kai žinai, kad aplink tavo pagalbininakai, pergyvenimai meditacijos metu - nekintantys, tikroji prigimtis - nenustojanti, o elgsena - atpalaiduota ir laisva. Kur tu bebūtum, tavo tikroji prigimtis su tavimi.
Kai tu suvoksi tai, tavo kūnas gali būti senas, bet bodhičita - nesensta. Jai nėra skirtumo tarp jauno ir seno. Tikroji prigimtis- be išankstinių nuostatų, ir polinkių. Jei tu suvoki, kad suvokimas ir pirminis prabudimas yra tavyje pačiame, tai nėra jokio skirtumo tarp aštraus ir buko suvokimo. Jeigu tu suvoki, kad tirkroji tavo prigimtis, laisva nuo išankstinių nuostatų ir polinkių yra tavyje pačiame, tai nėra skirtumo tarp didelių ir mažų pažinimų. Tegul tavo kūnas, - proto ramstis, subyrės į dulkes, - išminties suvokimo dharmakaja - nesibaigianti. Kai tu išmoksi būti tvirtas šioje nekintančioje būsenoje, nebus jokio skirtumo tarp ilgo ir trumpo gyvenimo. Seni, praktikuok tikrają prasmę! Priimk šią praktiką tiesiai į širdį! Nemaišyk žodžių ir prasmės! Nesiskirk su savo draugu, - pastanga! Apkabink viską savo dėmesiu! Neeikvok laiko betiksliams plepalams ir iškiliems pokalbiams! Nesivaikyk iškilių tikslų! Nesijaudink dėl palikuonių! Labai nesirūpink dėl valgio ir gėrimo! Nuspresk mirti paprastu žmogumi! Tavo gyvenimas eina į pabaigą, todėl stenkis! Praktikuok šį mokymą skirtą seniui, kuris yra ant mirties slenksčio!
Dėl to, kad guru nukreipė lazdą į Šerabo Gjalpo širdį šis mokymas vadinasi "Nukreipus lazdą į senį". Šerabas Gjalpo iš Igogo pasiekė išsilaisvinimą ir sidhi (stebūklingų galių).
Užrašyta Karčen giminės kunigaikštienės ateities kartų gerovei.
Vertimo šaltinis, skaitantiems rusų kalba >
Saulė mumyse
Vertimo šaltinis, skaitantiems rusų kalba >
Saulė mumyse
Vienoje jo knygų parašyta:”Kai nusileidžia Saulė, danguje sužimba tūkstančiai žvaigždžių, ir kiekviena iš jų – Saulė”. Vasilijus Lenskis – Tarptautinės mokslininkų ir inteligentų asociacijos prezidentas, rašytojas, daugiau nei 40 knygų autorius, mokslininkas, keliautojas, kompozitorius. Šiandien jis vėl svečiuojasi pas mus. Mes kalbamės apie vidinę saulę.
 |
| Krymas, 2009 ruduo. Rytas. Foto iš Manto Sakalausko archyvo. |
Kodėl būtent “vidinė saulė”? Gal viduje ir dangus yra?
Senovėje buvo sakoma, kad žmogus yra mikrokosmosas. Koks bebūtų didis ir neaprėpiamas išorinis Kosmosas, ne mažiau didingas ir vidinis Kosmosas. Vis dėlto, dauguma žmonių nemato ir neapčiuopia savo vidinio pasaulio. Šis pasaulis yra paslaptingas ir kol kas nepažintas. Panirus į save patį, vidinis Kosmosas prisipildo šviesos, tampa matomas. Iš tamsos, kurią pradžioje aptinka dažnas bandantis pamatyti savo organizmo pasaulį, vėliau, žingsnis po žingsnio, išnyra neaprėpiama erdvė. Širdis – tai vidinė saulė, “šviečianti” viduje, o kraujagyslių sistema – tai tarsi kosminė energetinė erdvė, sfera, kurioje sąmonė gali surasti save, panašiai kaip ji jau surado save išorinėje terpėje. Širdis-saulė varo kraują į kūną-erdvę, kiekvienas kūno lopinėlis savo ruožtu atspindi šią pulsaciją, grąžindamas širdžiai kraują kartu su informacija apie savo būklę. Ten, kur patenka vidinė šviesa, prasideda pavasaris, prasideda atgimimas.
Tačiau paprastam žmogui tai sunkiai suvokiama.
Viskas yra paprasčiau, nei atrodo. Jaunystėje dirbau šachtininku. Sprogimas šachtoje man pažeidė stuburą. Gydytojai pareiškė, kad, geriausiu atveju, visą likusį gyvenimą būsiu invalidas. Mintis, kad pasiliksiu luošas, buvo man baisi. Aš užsiėmiau savimi, “nardžiau” savo vidun ir judėjau stuburu. Pastebėjau, kad pažeistoje vietoje aiškiai girdisi pulsas. Vidinių pastangų dėka pulsas keliavo po organizmą. Skirtingose vietose jis buvo skirtingas. Kepenyse sulig kiekvienu dūžiu jis įgydavo vienokius atspalvius, inkstuose – kitokius. Pažeistoje vietoje įsižiebdavo ryškūs blyksniai. Vidine pulsacija pilnai atstačiau savo stuburą. Mane visada stebino žmonių požiūris: išorinio pasaulio objektus mato visi, tačiau sau jų nepriskiria. Tuo tarpu vidiniame pasaulyje dažniausiai tvyro visiška tamsa, juk nedaug atsiras tokių, kurie mato savo kepenis, inkstus, tačiau sako: “mano kepenys, mano inkstai”. Suvokus šį paradoksą, gali kilti noras nepasitenkinti vien žinojimu, kad yra kažkokie vidiniai organai, kaulai, audiniai, bet ir tikrai juos “įgyti”. Tada ir prasideda kelionė į save, žadanti esamų problemų sprendimą bei labai daug atradimų.
Ar kiekvienas gali atverti savo vidinį pasaulį?
Paprastai sveiki žmonės savo pulso negirdi, tačiau kiekvienas žmogus kada nors jį girdėjo po didelio fizinio krūvio, - tuomet pulsas patenka į sąmonę. Tai puiki proga susikaupti, panirti į save ir pradėti valdyti pulsą. Žmogus anksčiau ar vėliau pasiekia tam tikrą ribą savo gyvenime, kuri pasireiškia ligomis. Galima nelaukti, kol taip atsitiks. Net ir jauni žmonės gali išvystyti vidinį matymą, tai yra puiki priemonė harmonizuoti save, kai žmogus, judėdamas savo aplinkybių kūne, pažeidžia harmoniją. Bet yra ir laimingųjų, kurie jau prisiartino prie vidinio pasaulio pajautos. Taip, dabar jie vadina save sergančiais, jie eina pas gydytojus, geria vaistus ir bando sugrąžinti sau tą būseną, kurią turėjo iki ligos. Ar tai realu? Gamta yra išmintinga, kovoti su ja, teisingiau pačiam su savimi, nėra prasmės. Yra tik vienintelis kelias susigrąžinti gyvenimo džiaugsmą, jo spalvas – tai kelias į save ir į savo vidinio Kosmoso vystymą. Atėjo laikas panirti į save ir atkurti gyvenimo placdarmą, iš naujo sužadinti šaltinius, kurie užako ir išdžiuvo. Dažnai tenka susidurti su tokia nuomone: “Iš pradžių reikėtų sveikatą pataisyti, gyvenimą sutvarkyti, o po to ir save vystyti bus galima”. Tai didelė klaida. Vystydamas savo vidinį kosmosą, žmogus pakeliui išsprendžia savo problemas ir pamiršta negalavimus.
Patarkite, ką reikia daryti , norint vystyti savo vidaus kosmosą?
Dažnai pastebiu, kad žmonės daug žino, tačiau nevaldo dalykų , apie kuriuos be perstojo kalba. Jie žino apie savo vidaus organus, tačiau jų tiesiogiai nejaučia, žino apie pulso rūšis, tačiau negirdi pačio pulso. Savo pulso įvaldymas suteikia žmogui nuįtikėtiną instrumentą, kuris tikrai padės jam atsikratyti savo ligų. Pavyzdžiui, sąmoningai pulsuojant vėžiniame auglyje, galima išgyti. Pulsu galima įveikti ir diabetą, išgydyti hipertoniją ir padaryti savo kūną lanksčiu ir gyvybingu. Pulsu galima atgauti ar įgauti pasitikėjimą savimi. Kyla klausimas: ar yra bent viena liga, kuri nepaklustų mums patiems. Tokios ligos nėra, nes žmogus – tai kosmosas, tai milžiniškas pasaulis, kuriame, taigi mumyse pačiuose, yra visos mūsų galimybės. Širdies pulsą reikia įvaldyti žingsnis po žingsnio. Tarkim, jei jūs gerai pavalgėte, gulkite ir panardinkite dėmesį į save. Jei pajutote pulsą, noru judininkite jį po organizmą. Geriausia pulsuoti stuburu iš apačios į viršų. Toks pulsavimas harmoningai suderins visus organus ir sistemas.
Žmonės nepratę taip žvelgti į save. Susirgę paprastai gydosi vaistais, masažais, pagaliau akupunktūra.
Savo paties širdies pulsas daug kartų veiksmingesnis už išorinius poveikius. Veikiant aktyvų tašką adata, poveikis daug silpnesnis, nei pulsuojant tame taške savo paties pulsu. Įvaldydami savo vidaus pasaulį įgysite savybių, kurių iki šiol neturėjote. Tegu tai bus stimulas jūsų ieškojimuose.
