Grafomanija

Raudonasis kelias

Foto - Sauliaus D. / 2010 gruodis / Maskva

Kai žmogus daro tai ką turi daryti indėnai tai vadina Raudonuoju keliu. Nukrypęs iš to kelio žmogus veltui gaišta laiką.

Pasakojimas apie išvyką į Maskvą, kur vyko V. Lenskio seminaras.

Visa tai ką mes darome sau ir dėl savęs yra labai intymu ir asmeniška, dėl to tai nėra viešo pokalbio dalykai. Niekas nepamatys virsmų mūsų viduje. Nors bandymų pasakoti ir išnešti į išorę tai kas neišnešama yra, ir tarp kitko jie tampa masiški, viešas apsinuoginimas Facebooke tampa siektina norma. Mano asmeninis patyrimas sako, kad toks apsinuoginimas visada atneša tuštumą, dėl to stengiuosi stabdyti atviravimus, kai kada sunkiai sekasi... Tai tikriausiai ir yra priežastis, kodėl mano Blogas kartais "pastringa" ir yra retai atnaujinamas. Tiesiog jaučiu, kad dažniausiai nėra prasmės kalbėti, nes mano temos nužingsniavo kažkaip per toli ir į išorę sunkiai išreiškiamos, flirtuoti norisi vis mažiau. Kalbėti prasmingai, taip, kad kitas matytų save kaip veidrodyje skaitydamas tekstą, reikalauja specialaus susikaupimo, galvojant būtent apie antrą veidrodžio pusę.

Gal todėl su žmogum, pas kurį daugiau kaip dešimt metų važinėju į seminarus, nėra apie ką kalbėti, tiksliau - nekyla jokių klausimų, netgi dėl specifinių praktikos dalykų. Iš tiesų klausimai kyla, tačiau jie kaip vanduo praūžus vėjui - virsta į bangas ir išnyksta į niekur vos tik kreipiesi į savo patirtį. Būtent kreiptis į pojūčius ir jutiminę patirtį išmokė mane tie praktikos metai.

Šis seminaras (susitikimas su mokytoju ir praktiniai užsiėmimai), vykęs Maskvoje ne išimtis. Visos Vasilijaus Lenskio pastangos nukreiptos į tai, kad išvesti mus į pojučių pasaulį neleidžiant įsijungti mąstymo ir plepėjimo aparatui. Per ilgą laiką užgimė noras, kad tos pasiekiamos harmonijos būsenos taptų ne vienkartiniai reiškiniai treniruočių metu, tačiau apimtų visą esybę ir keistų radikaliai iki pat stuburo smegenų ir nebedingtų niekur, o taptų nuolatine būsena. Jeigu dingsta noras klausinėti, tai kaip dovana už tą proto tylą ateina atsakymai - patys. Tikri mokytojai visada reaguoja į poreikį ir nesiūlys to kas nėra susiformavę kaip gilus ir tikras noras ar klausimas. Taip neklausiant seminaro tema tapo Kundalini šakti.

Nėra svarbių ir nereikšmingų dalykų, yra dalykai reikšmingi tik tam asmeniui tam tikru momentu. Kažkada mane domino kelionės, architektūra, nepažintos vietos, fotografija. Tuo laikmečiu papuolęs į Maskvą galbūt būčiau patekęs į raudonają aikštę, Arbatą ar dar kokią "įdomesnę" vietą, tačiau turizmo pobūdis pakito. Kai keliauji savo asmeninės kokybės žemėlapiais jie visiškai nesutampa su geografiniais, juose nebėra laiko ir atstumo, jie yra, tačiau labai tolimame plane.

Mačiau Maskvą, tačiau kiek kitu rakursu, ne iš Kremliaus pusės. Mačiau didelėse erdvėse išsimėčiusius daugiaaukščius, kurie tai susispietę į milžiniškus kalnus, tai padriki, kaip vieniši bokštai. Juose gyvena milijonai žmonių, kurie kaip skruzdėliukai skuba ryte į metro, vakare iš metro į savo betoninį rojų, kad trumpam atgauti dvasią ir ryte vėl bėgti.. Kažkas iš pažįstamų šią miesto dvasią sulygino su Getu. Sunku nesutikti, megapolis turi savo mechaninę fabriko dvasią. Tačiau visada yra ir kita pusė, kuri visada yra, - tai žmonių akys, krintantis sniegas, vaikai čiuožiantys nuo kalno ant pilvo, ledu apšalusios medžių šakos.. ir kas svarbiausia visada gyvas, kur bebūtum alsavimas - danguje, žemėje, medžiuose, krūtinėje.. Tą kvėpavimą Indusai pavadino Šakti, o visos savirealizacijos praktikos galutiniame taške yra nukreiptos į tai, kad tas visa apimantis kvėpavimas užlietų ir nuskandintų visą mūsų asmenybę. Tiktai taip mes galim virsti vandenynu.

Stepių vilkas

Кada pro asmeninį savartyną nesimato nieko, tada išeini į stepes.

... ėjau nežinia kiek laiko. Čia jis, laikas, jos ir neturi, - prasmės. Kai eini vienu ritmu, norom nenorom linguoji, linguoji ir horizontas linguoja. Kas yra tos stepės? - niekas, horizontas.

Taip linguoji horizontą, ramybė imasi iš kažkur, vėliau suvoki - iš linguojančio horizonto. - tik žydra viršuje, čežėjimas po kojomis, tik vėjo gūsiai neša dulkes. Nesudėtingas ramybės receptas.

Jau nežinai kiek eini ir jau pavargęs, tačiau linguojantis ritmas, kaip transas, atrodo niekados nesibaigs, ir nesinori, kad baigtūsi.

Taip prabėga begalės laiko.

Kaip nekeista, su ta ramybe ir linguojančiu horizontu labai gerai pradedi jausti save. Gal dėl to, kad aplink daugiau nieko. Dėmesiui visada reikia maisto, vien horizonto nepakanka, dėmesys godus, jis pradeda valgyti pats save, kai nbeturi ką valgyti.

Taip judant, jei kas ir atsirastų periferiniame regėjime, ar net prieš akis, dėl nuovargio ir monotoniško ritmo nebepastebėtum, arba jei pastebėtum, tai būtų kažkas svetimo, ir iškart nesureaguotum.

Taip ir negalėčiau pasakyti iš kur atsirado tas vilkas. Gal mes su juo ėjome jau kurį laiką kartu, sunku atsekti tą pradžią... Faktas, tas, kad aš pradėjau apie jį galvoti. Jis buvo pakankamai toli, ir galbūt stovėjo, gal tiesiog sliūkino, lyg nematydamas manęs. Tačiau aš aiškiai suvokiau esąs sekamas.

Stepė dingo. Ją pakeitė vilkas. Aš vis dar taip pat ėjau, lingavo horizontas, bet dėmesys pasitraukė iš stepės ir daugiau nebegryžo. Aš pradėjau galvoti.

Vilkai stepėje nevaikšto po vieną. Šis, buvo vienas, tačiau aš žinojau, jie - po vieną - nevaikšto.

Tęsiau ėjimą, bet stepės jau nebebuvo. Vilkai iš visų pusių sliūkino šalia manes, judėjome drauge.

Dabar visgi galvoju, kada buvo tas momentas, kada aš pasidaviau? Tūrbūt tada, kada į mano ramybę įsiliejo šis vilkas.

Dabar jau buvo vėlu. Dėl to aš nusiraminau. Buvo vėlu, pirmos akimirkos, kada aš jį pamačiau nebegražinsi, viskas jau išsisprendė vos tik aš įvardinau šį objektą patękusį į mano stepę.

Viena iš stepių vilkų rūšių

Vilkai ėjo labai arti manęs, gal per porą metrų. Per daug ramu. 

Jiems reikia preteksto padaryti pirmą puolimą, dėl to jie ims trintis, į mane, kliūti, vienas kitą stumti artyn manęs savo buvimu. Aš dar buvau gyvas dėl to, kad tęsiau savo ėjimą ir nepuoliau traukti asvo peilio ir desperatiškai sukinėtis aplinkui laukdamas pirmojo. Aiškiai supratau, kad visgi dar yra šansas, ir aš jį norėčiau išnaudoti. Kai jie pradės trumpais puolimais mane atakuoti, o vėliau pargriaus, bus vėlu. Planą reikia realizuoti dabar. Aš pradėjau atiduoti save, viskas turėjo tapti viena - stepė , vilkai, aš. Man buvo sunku palesiti mintis, būsena vis trūkinėjo, mintys vis ją permušdavo. Supratau, kad nieko neišeis ir netikėtai, vietoje tikėtinos panikos, atsirado ramybė, ir dar kažkoks keistas jausmas, - aš vis dar bijojau tačiau suvokiau ir pajutau vieną labai aiškų dalyką, kad aš auka, ir jau seniai auka. Nuo tos akimirkos kai pamačiau jį, - pirmajį vilką. 

Nors vilkai dar sliūkino šalia ir nepuolė, aš jau mačiau kaip kine sekančius siužetus- kaip jie man griebia, pargriauna, tada visi … - vienas stveria už veido, kitas suleidžia dantis po šonkauliais... 

Pitmą akimirką kai pamačiau jį, atsitiko tai, kas turėjo atsitikti. Iš mano bibliotekos, vos tik suvokiau, kad tai vilkas, akimirksniu aš pasakiau, - v i l k a s... Vilkas. Visa tai ką per savo gyvenimą sukaupiau savyje, savo bibliotekoje niekada nepasitarnavo man, dabar jutau tai labai aiškiai. Dar buvo galimybė neišeiti iš dykumos, žiūrėti tomis akimis, ir tas gyvis atsiradęs mano periferiniame regėjime, būtų likęs tik dykumos dalimi. Tokiu atveju dykumoje būtų du vilkai, galintys risnoti greta labai ilgai. Taip nenutiko, aš pamačiau vilką ir su pirma mntimi atėjusia į galva apie vilką, aš jam pasakiau - aš tavo grobis. 

Laukinis žvėis - kaip vanduo. Atsitiktinumų jame nėra, viskas idealiai atitinka paviršių, kuriuo teka vanduo. Jis mato grobio galimybes, taip pat kaip vanduo mato galimybes tekėti. Žvėris niekados neužpuola, auka jam atsiduoda pati. Gyvatė stepėse nemedžioja, kaip mano žmogus, ji ir paukštis nutūpęs ant žemės atitinka vienas kitą, jie egzistuoja viename lauke. Vanduo nebūna pats sau - be paviršiaus, atsiradus įlinkimui vanduo subėga į jį, atsiradus galimybei vilkas suėda grobį. Jei nėra grobio, nėra sutikimo su paviršiumi, nėra ir aukos, yra kažkas kita..., kitas vilkas, žmogus, stepė.., - grobio nėra. Vilkui nereikia kažkaip įpatingai žiūrėti, užuosti, ar jausti mane, jis artinasi tiek, ir taip, kaip aš tai leidžiu. Jis pajuto tikimybę, įtarė mane sergant iškritimu iš šio pasaulio, prisispaudė prie manęs savo buvimu ir laukdamas tyrinėjo. Jaučiau tą akimirką, kada manyje pasirodo baimė, jos gana, po to galima sliūkinti šalia nors savaitę, sliūkinti šalia grobio... 

Kai jie mane draskė, o mano samonė buvo dar neatsijungusi, su kiekvienu dantų įleidimu jaučiau realybę, nieko realesnio už draskomą nuosavvą kūną nėra. Vilkai iškart nepaleidžia grobio, pirmą kartą tvirtai suleidę dantis iš paskutiniųjų laiko, kad grobis nepabėgtų ir tik kai auka nusilpsta jie perkanda gerklę. 

Nebuvo kito būdo kaip juos nugalėti paskutiniu momentu. Vienintelis, tik vienintelis - mėgautis, nes dabar nuo manęs viską nuplėš ir atsivers naujas švarus pasaulis. Skendėjau palaimoje, viską puikiai mačiau, kaip draskoma mano mėsa su įsiučiu, kaip atplėšiami šonkauliai, kaip už jo dar laikosi užkibusi mano dvasia, kuri tuoj pakils... 

Atėjo mintis, kad aš pergyvensiu susiliejimo momentą, .. sugryžo skausmas, vaizdas ėmė trūkinėti ir aš pagalvojau, kad reikia šia istoriją parašyti i Blogą... 

Nuo savo laužo niekur nepabėgsime, jis jau yra, jis visada mus išduos. Tai išdavystei daug nereikia, akies puse mirksnio. Pravartu žinoti su kuo turime reikalų. Tik kvailys slepiasi po žinojimo kauke.




Vei - Uvei / Darymas nedarymu



Dažnai naujai sutiktas žmogus klausia manęs, "o kokias jūs vedate treniruotes? Koks čia stilius? Vieniems, kad galvos nesukti, sakau Tai-Chi arba Ci-Gun gimnastika, kitiems Joga, jauniems, kad tai rytų kovos menai. Priemonių arsenalas naudojamas treniruočių metu yra nemažas, tačiau metodo kaip tokio čia nėra. Vei-Uvei, - veiksmas neveikimu, arba darymas nedarymu, taip įvardina savirealizacijos meistrai pagrindinį principą kuris privalomas siekiant sėkmingo augimo. Tokiu principu vadovaujamės ir mes treniruočių metu.

Tikram vakariečiui metodo nebuvimas gali kelti abejonių, juk viskas aplink mus kas veiksminga, paremta tam tikru metodu. Taip ištiesų ir yra, visas žmogaus veiklos pasaulis paremtas veikimu ir metodais. Deja gamta, tame tarpe ir žmogus gyvena, funkcionuoja kitokiais principais nei veikia vidaus degimo variklis, ar mobilusis telefonas. Pavyzdys: beveik prieš šimtą metų buvo išrastas antibiotikas Penicilinas.

Tais laikais, revoliucinis vaistas, naikinantis baisiausias ligas sukeliamas įvairių virusų. Ištiesų žūdavo didžioji jų dalis 80% virusinių bakterijų. Šiais laikais šis antibiotikas "užmuša" gal 10% procentų virusinių štamų. Kas gi atsitiko? Ogi paprastas dalykas virusai - gyvi organizmai, kai juos žudo jie visomis išgalėmis kovoja už gyvybę- mutuoja, įgyja imunitetą panaudotam antibiotikui. Taigi ne iš gero gyvenimo krokodilui kažkada išdygo kojos, o iš beždžionės išsivystė žmogus :) Įdomu kas būtų nutikę jiems jei jie būtų susigalvoję kokį metodą kaip kilnoti rankas, ar kojas, arba taikyti kažkokią dietą, arba kvėpuoti tam tikru būdu.


Patarimas.
Atsargiai žvelkite į žmones brukančius jums metodus. Kažkas buvę veiksminga praeityje - seniena šiandien, konkrečiam asmeniui tikusi dieta gali visiškai netikti jums ir pan.

Žmogus, kaip visuma, talpina savyje visus įrankius reikiamus išgyventi, tame tarpe ir diagnostinius mechanizmus. Kad tai suvokti ir pradėti naudoti praktikoje reikia šiek tiek save pajudinti reikiama linkme. Papildomos žmogaus galimybės ir savireguliacijos mechanizmai guli po ranka, netgi tai, ką kažkas vadina stebuklais, įmanoma čia ir dabar. Pavyzdys. Padėjau savo šešiamečiam sūnui važiuoti dviračiu, stebėjau jo mokymosi procesą. Pradžioje jam buvo nesuvokiama kaip ant šito metalo gabalo galima lėkti kaip patrakusiam,- jam tai stebuklas. Daugelis vaikų, kurkas mažesnių už jį jau važinėjo, o jam tai atrodė nepasiekiama. Dviratis pragulėjo balkone beveik metus laiko. Tačiau geros nuotaikos pagauti vaikai greitai mokosi, prireikė kelių bandymų, kurių metu reikėjo pagauti tik esminį liksvaros reguliavimo momentą ir viskas, jis jau važiuoja. Tačiau čia pojūčių pasaulis, ir tokiu atveju jokia metodika neprivers žmogaus balansuoti ant dviejų ratų. Taip ir treniruočių metu, svarbiausia pojūčiais užgriebti esmines gijas, o vėliau... "juk taip viskas aišku, kodėl aš anksčiau šito nepastebėdavau?".


Vadovaujantis tokiais principais nebelieka jaunų- senų, su galimybėmis - be galimybių. Kas apsilankė mano organizuotuose užsiėmimuose, pastebėjo, kad besirenkančių žmonių amžius labai įvairus, galimybės taip pat. Paslaptis paprasta, potencija slypi žmoguje, raktus nuo durų kur ji palėpta, vėlgi laiko jis pats. Beje tai ir tampa treniruočių objektu, - savo potencialių galimybių išlaisvinimas. Visa kita - sveikata, pasisekimas socialiniame pasaulyje, materialinės gėrybės, tarpusavio santykiai - susitvarko savaime, vos tik mes užčiuopiame ir panaudojame tuos raktus.